Kiekvieną pirmadienį su būreliu draugių susitinku viename Londono restorane. Sėdime prie staliuko šalia lango ir kalbamės apie savo gyvenimus.
Turime daug bendro. Visoms mums apie 55-erius, visos esame aukštąjį išsilavinimą įgijusios karjeros moterys. Tačiau mūsų gyvenime yra tuštuma. Visos esame netekėjusios ir neturime vaikų.
Vis stipriau jaučiu, kaip ir daugelis man artimų žmonių, kad feminizmas nuvylė mūsų kartą. Užaugau su jo idėjomis. Ne, atsiimu šiuos žodžius. Tas idėjas man brukte bruko.
Kai man sukako trylika, mano teta, moterų išsivadavimo judėjimo aktyvistė, Kalėdoms jau dovanodavo Glorios Steinem ir Simone de Beauvoir, laikomos šiuolaikinio feminizmo motina, knygas. (Mano teta buvo viena iš tų kovingų aktyvisčių, kurios sutrikdė 1970 m. „Mis Pasaulis“ konkursą ir tuo išgarsėjo.)
Su bendraamžėmis žiūrėjome „Merę Popins“ ir dievinome auklę, tvirtai apsisprendusią likti netekėjusią (nė karto nepastebėdamos jos akyse kartais šmėkštelinčio liūdesio). Užjautėme sufražistę ponią Benks ir stebėjomės, kodėl ji nepalieka savo nuobodos vyro.
Mūsų herojė buvo Margaret Thatcher. Nors pati būtų tai neigusi, iš esmės ji buvo feministė. Ledi Thatcher sutikau būdama penkiolikos savo velionio tėvo namuose (mano tėvas buvo politikas Woodrow Wyatt). Tai buvo vienas iš tų susitikimų, iš kurių gyvenime pasimokai. Ji buvo pirmoji mūsų šalies ministrė pirmininkė. Kai mus supažindino, ji ėmė man kalbėti apie gyvenimą.
Jos kalbos esmę kiekviena to meto feministė būtų sutikusi su ovacijomis. Trumpai tariant, moters karjera buvo gerokai svarbesnė už jos santykius su priešinga lytimi. (Jos pačios santuokoje Denis veikiausiai buvo tik statistinis figūrantas, o ne vyras. Iš tiesų, kai Thatcheriai pas mus vakarieniaudavo, Denis kartu su moterimis pasitraukdavo į svetainę.)
Mano privačioje „St Paul’s“ mokykloje mus, Thatcher laikų vaikus, taip pat auklėjo taip, kad atsisakytume minčių apie santuoką ir moteriškumą.
Viena mano netekėjusi mokyklos draugė prisimena: „Mokytojos man įteigė, kad tekėti gėdinga. Kartą anglų kalbos mokytoja pasišaipė iš manęs, kai vartinėjau nuotakoms skirtą žurnalą. Tiesa, ji buvo arši feministė ir demonizavo vyrus.“
Abi prisimename, kaip mums sakydavo, kad „St Paul’s mokinės negamina valgio, jos mąsto“. Visa tai skamba puikiai, kol esi jauna ir sieki didžių dalykų. Tačiau tik dalis mergaičių užaugusios tampa įmonių vadovėmis ar Aukštojo teismo teisėjomis. Feminizmas pavojingai pamiršo mums tai pasakyti.
Žvelgiant į istoriją, feministės turėjo svarių argumentų. Anksčiau mano lyties atstovės iš pradžių priklausė nuo tėvų, paskui nuo vyrų, ir jų gyvenimas buvo nepavydėtinas. Vis dėlto gerą išsilavinimą įgijusi moteris galėjo užsidirbti patogiam gyvenimui ir išlikti nepriklausoma nuo vyrų pritarimo. Kai ją užvaldydavo troškimas ištekėti ir susilaukti vaikų, ji beveik neabejotinai netekdavo darbo.
Dabar pasaulis pasikeitė taip, kad pirmosioms feministėms tai būtų nesuvokiama. Kartais manau, kaip ir mano draugės, kad Vakarai išaugo feminizmo filosofiją ir kad ji tapo žalinga.
Ką, pavyzdžiui, ši filosofija palieka tokioms moterims kaip mes, kai, sulaukusios maždaug 55-erių, suprantame likusios vienos?
Viena pagrindinių nelaimingumo priežasčių yra jausmas, kad tavęs niekas nemyli, o artimo žmogaus draugija ir jausmas, kad esi mylima, suteikia daugiau laimės už bet ką kita.
Viena iš dešimties 50–59 metų britių niekada nebuvo ištekėjusi ir gyvena viena. Tai nei malonu, nei sveika.
Mano draugė Sally, žavi 55-erių moteris švelniai žalsvomis, Nilo vandens spalvos akimis, kartą man pasakė: „Nuolat jaučiuosi nepageidaujama kaip moteris, nes feminizmas mus mokė, kad tradicinės moters įvaizdis tėra vyrų sugalvotas stereotipas, skirtas mus engti. Todėl taip priešiškai žiūrėjau į vyrus, kad juos atstūmiau. Dabar už tai moku.“
Neseniai vieno JAV medicinos instituto atlikto tyrimo duomenimis, vienatvė yra pagrindinė vidutinio amžiaus moterų depresijos priežastis. Aš tai gerai žinau, nes neseniai pati pakliuvau į negailestingus psichikos ligos nasrus.
Daugelis mano netekėjusių draugių serga depresija dėl tokio vienišo gyvenimo, kokio kratytųsi net gatvės katės.
Be to, svarbios ir ekonominės aplinkybės. Savaime aišku, kad dvi pajamos geriau už vienas, o daugelis mano pažįstamų partnerio neturinčių moterų dirba menkai arba vidutiniškai apmokamus darbus.
Viena bičiulė, universiteto profesorė, skundžiasi: „Gyvenu viena, todėl be partnerio pagalbos man darosi vis sunkiau apmokėti sąskaitas. Vienai tokiai moteriai kaip J. K. Rowling tenka milijonai moterų, kurios verčiasi iš grašių.
Feminizmas man nuolat kalė į galvą, kad finansinė nepriklausomybė yra idealas, bet praktiškai jos nepasieksi, jei nevaldai rizikos draudimo fondo ar nesugebi rašyti bestseleriais tampančių romanų.“
Lygiai taip pat slegia tai, kad daugelis partnerio neturinčių moterų jaučiasi patyrusios gyvenimo nesėkmę. Feminizmas turėjo suteikti mums daugiau galios, tačiau privertė abejoti savimi. „Mano karjera įstrigo, niekada neištekėjau ir jaučiuosi nieko verta kaip žmogus“, – sako mano daili 53-ejų draugė Rachel.
Pasitikėjimas savimi labiausiai kyla iš įpratimo būti mylimai, ypač priešingos lyties žmonių. Vyrą ir vaikų turinti moteris jų meilę priima kaip gamtos dėsnį, tačiau ši meilė labai svarbi jos psichikos sveikatai ir sėkmei.
Vis dėlto iš visų iš praeities paveldėtų institucijų feminizmas labiausiai iš pusiausvyros išmušė šeimą. Dėl ilgų darbo valandų ir namų šeimininkių menkinimo daugelis feminizmo idealais besivadovaujančių moterų vaikų auginimą laiko gerokai sunkesne našta, nei jį laikė jų močiutės. Ar keista, kad gimstamumas sumažėjo?
Kita mūsų pirmadienio susitikimų dalyvė sako: „Mane auklėjo taip, kad vengčiau įsipareigojimų, ypač vaikų. Arba bent palaukčiau, kol įsitvirtinsiu profesinėje srityje. Bet dabar esu per sena ir tą progą jau praleidau.“
Neseniai, kai depresija tapo tokia sunki, kad nebegalėjau normaliai gyventi, mano namuose apsigyveno dvidešimtmetė studentė. Praėjus savaitei nuo mūsų pažinties supratau, kad mintis iki trisdešimties likti netekėjusiai ir nepagimdyti jai buvo visiškai nepriimtina ir ji ją kategoriškai atmetė.
Trumpai tariant, ji norėjo gyventi kaip moteris.
„Taip, tikiu moterų teisėmis, – svarstė ji, – bet netikiu tuo karingu feminizmu, su kuriuo užaugo mano mama. Jis nuėjo per toli.“ Iš vaikų lūpų sklinda tiesa.
Feminizmas, kuriuo mane jaunystėje maitino šaukšteliu, padarė klaidą, liepdamas mano lyties atstovėms elgtis ir mąstyti kaip vyrai. Tai buvo rimta klaida, ir tokios moterys kaip aš už ją moka lyg lošėjos kazino, kuriame žaidimo baigtis iš anksto nulemta.
Laikas iš esmės keisti kultūrines nuostatas. Man ir mano draugėms gal jau per vėlu, tačiau feminizmui neturėtų būti leista sugriauti ir ateities kartų gyvenimų.
Šaltinis: https://www.dailymail.com/lifestyle/article-13435575/PETRONELLA-WYATT-single-childless-Feminism-failed-generation.html
.jpg)
