
Labai dažnai nutinka taip, kad žmonės kalbasi, bet kitas žmogus jo negirdi. Ir tai gali būti žmona, draugė, draugas, vyras, vaikai, tėvai, draugai Ar buvo jums taip, kad kažką pasakojat ir pastebite, kad jūsų negirdi ar pakeičia temą ir pradeda kalbėti apie kitką?
Būdami susirinkime, susitikime kur didesnis susibūrimas, turbūt kartai tenka pasijusti kaip turguje – kalba visi, bet niekas vienas kito negirdi ką sako, o pagauna tik kažkokią mintį ir pradeda kalbėti patys, pasakoti savo patirtį, patirtį kaimynų, ką perskaitė žiniasklaidoje tuo tarpu kitas jau galvoja apie savąją patirtį ir ką nori pasakyti ir tavęs jau nebeklauso niekas.
Dauguma pardavėjų negirdi, ką jiems sako klientas, todėl labai svarbu, jį išklausyti iki galo, tik tada galima sužinoti ko jam reikia, kas jam „skauda“, ką galima pasiūlyti, kuo padėti. O ne viską susakyti, sukišti, surašyti ir gauti : „Ne, ačiū nereikia“. O tada prasideda analizės, nes nesuprantame kokia priežastis, nes nieko nenupirko, o juk nieko nepraleidome, išaiškinome ir dar tokia gera prekė ar paslauga! O priežastis paprasta, tiesiog praleidome – praleidome šansą ir neleidome klientui pasakyti ko jam reikia, ar ko nori; o pardavėjas praleido šansą tiesiog išgirsti, (dažniausiai klientas pasako ko jam reikia ar nereikia, kas domina) – bet pardavėjas to negirdi, nes būna užimtas savimi. Pvz.: pasiūlymas, paslauga žinute ar el paštu. Ilgi rašinėliai, kurių niekas neperskaito iki galo, nes pakanka tik pirmo sakinio ar kelių žodžių. Arba skambutis su TV paketo siūlymu, visų turimų pasiūlymų išpyškinimas vienu vos ne ūpu, ir po 5 min pokalbio kliento atsakymas: „Ačiū. Ne“ . Mokykitės kalbėti, klausyti, išgirskite ir būsite išgirsti.
Labai skaudu būna, kuomet vaiko, o ir taip pat jau suaugusiojo vaiko, negirdi tėvai. Kuomet nori papasakoti, o jie vaiką nukerta viduryje sakinio ir pradeda pamokslauti, mokyti, ar sakyti taip „kaip turi būti“, arba pradeda kalbėti savo tema, kuri jiems aktualesnė, nes jie net nesusimąsto, kaip tuo metu svarbu vaikui, kad jis būtų išgirstas. Dažniausiai tokie vaikai užsisklendžia ir ieško kas juo išgirs kitur: draugų rate, mokykloje, internete. Pabandykite sąmoningai pastebėti save, pagaukite save, kuomet vaikas kažką pasakos, o jūs klaidžiosite savo mintyse, darbuose, planuose ir tik sakysite, gerai, negerai, pakalbėsime vakare, pakalbėsime kada tėvas ar mama bus… Girdėta, būta tokioje situacijoje? O ką jeigu tą minutę, kuomet jūsų vaikas jumis pasitikėdamas atėjo papasakoti – padėsite į stalčių visas savo mintis, tiesiai žiūrėsite jam į akis, klausysitės, patarsite ir tokiu būdu paremsite, palaikysite savo vaiką, kuris jaus užnugarį ir žinos pas ką eiti patarimo, kai ištiks bėda. Ir tik nenustebkite, kuomet norėsite klausytis vaiko, o jums jis nieko nesakys. Nes prieš tai vaikas bandė daugybę kartų kalbėtis, bet jis matė, kad buvo tik girdimas, o ne išgirstas.