Emocija — tai žmogaus pradinė, trumpalaikė reakcija į aplinką, į tam tikrą susidariusią situaciją. Po emocijos seka jausmas, kuris emocijai suteikia tarsi vardą ir kuris yra gana pastovus. Įprastai emocijas sudaro fiziologinis sužadinimas kaip stipresnis širdies plakimas, veido išraiška bei sąmoningas išgyvenimas — atitinkamas jausmas. Tinkamai suprasti savo emocijas ir jausmus yra be galo svarbu, kadangi dažnai žmonėms labiau rūpi, ką jie turėtų jausti tam tikrose situacijose nei ką jie iš tikrųjų jaučia. Visa tai lemia jausmų užgniaužimą savyje ar jų skirstymą į blogus ir gerus jausmus. Reiktų suprasti, kad tinkamų ar netinkamų jausmų nėra, kadangi visi jie savaip svarbūs ir visi jie praneša tam tikrą informaciją mums. Taigi, susipažinkime geriau su kiekviena emocija bei ką kiekviena iš jų reiškia.
Pyktis
Pyktis yra emocija, kuri būdinga visiems. Ji dažniausiai pasireiškia tuomet, kai kažkas mums trukdo patenkinti svarbų poreikį. Kuomet pykstame, mums atsiranda tokie fiziologiniai požymiai kaip padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs raumenų įsitempimas. Pykčiu dažniausiai bandome įspėti kitus apie jų netinkamą elgesį ir, jei jie atsisakys jį pakeisti, prieš juos gali būti panaudotas smurtas ir mobilizuojame organizmą gynybai. Iš tiesų pyktį galima valdyti. Labai svarbu suprasti, kas yra pykčio adresatas, ant ko ir dėl ko pykstate. Reiktų suvokti, jog pykčiui būdingas plitimas, o taip pat jei žmogus nesistengia pykčio įveikti, gali pasireikšti kumuliatyvinis efektas, t. y. kuomet pyktis ilgainiui tik stiprėja. Kaip galima atpažinti, kada yra vengiama pripažinti ir atvirai išreikšti savo pyktį žmonėms? Visų pirmiausia, pyktis gali būti nukreipiamas į save arba į žmogų, ant kurio yra saugiau pykti. Be to, gali būti panaudojamas aplinkkelis arba kitaip daug kam žinoma kaip pasyvioji agresija. Kaip bebūtų, ši emocija gali būti ir naudinga, ir žalinga. Naudinga tais atvejais, kuomet pyktis padeda pakovoti už save ar kitus, objektyviai pažvelgti į žmones bei pažinti save. Tuo tarpu žalingas, kai nebeišeina objektyviai spręsti problemos, išvarginama psichika, atsiranda išsekimas, nebesuvokiama atsakomybė už savo veiksmus ir daromas neigiamas poveikis sveikatai.
Baimė
Baimę galima apibūdinti kaip nemalonų jausmą, kylantį dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus, grėsmės. Taip pat kaip ir jaučiant pyktį, bijant padažnėja širdies plakimas, padidėja raumenų įsitempimas, arterinis kraujospūdis. Be to, šis jausmas lemia ir neharmoningą proto, valios, jausmų veiklą, pakeičia laiko suvokimą. Iš tiesų kai kurios žmogaus baimės yra net apspręstos genetiškai, o kai kurios kyla iš patirties. Iš teigiamos pusės nedidelė baimė gali palankiai veikti psichiką — skatinti budrumą, išjudinti instinktus, daryti psichiką aktyvesnę, veiklesnę. Ji paruošia žmogaus kūną veiklai, kuri yra būtina pavojingose situacijose ir padeda išvengti neigiamų padarinių. Tuo tarpu, abstrakčios baimės, kaip mirties, bejėgiškumo, yra tarsi psichikos mankšta, neleidžianti sustingti, sustabarėti, nuolat aktyvinanti, aštrinanti protą. Iš kitos pusės, baimė gali būti ir žalinga, nes bijodami žmonės nepasiryžta veiksmams, kurie galėtų pagerinti gyvenimą, nebesuvokia visų padėties detalių. Visa tai sekina žmogaus energijos išteklius, gali net visiškai užvaldyti psichiką ir sutrikdyti jos veiklą, sukaustyti žmogų.
Liūdesys
Visiems gerai žinoma emocija liūdesys yra nuotaika, pasireiškianti nepasisekimo, nepalankios padėties ir praradimo jausmu. Nors jis yra laikinas nuotaikos pablogėjimas, tačiau gali pasireikšti ir depresija — nuolatinis ir intensyvus pablogėjimas, kuris daro įtaką žmogaus funkcionavimui. Išgyvendami liūdesį, galime pastebėti tokius fiziologinius požymius kaip gerklės, akių įsitempimą ir rankų, kojų atsipalaidavimą. Kaip bebūtų, reikėtų turėti omenyje, kad liūdni žmonės negali aplinkos įvertinti taip tiksliai, kaip tai gali padaryti liūdesio neišgyvenantys, bei jiems reikia daugiau laiko įvertinimui.
Laimė ir džiaugsmas
Priešinga emocija liūdesiui. Jausdami laimę, patiriame jausmus nuo pasitenkinimo iki intensyvaus džiaugsmo. Laimei įtaką gali daryti pasitenkinimas santuoka ar meilės ryšiais, religinis tikėjimas, geras miegas, optimizmas ir draugiškumas, geras savęs vertinimas, mankštinimasis ir darbo turėjimas. Patį džiaugsmą galima apibūdinti kaip malonią emociją, kuri yra tampriai susijusi su pasitikėjimu, didžiavimusi savimi, meile. Patirdami jį, mūsų organizme padidėja džiaugsmo hormono serotonino gamyba, dėl ko jaučiamės žymiai energingesni ir esame geriau nusiteikę.
Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra emocija, kuri yra asocijuojama su dalykais, suvokiamais kaip nešvarūs, nevalgomi ar infekciniai. Visi jie mus atstumia ir suvokiami kaip bjaurūs. Dažniausiai pasibjaurėjimas yra siejamas su skonio pojūčiais, tačiau taip pat ir su lytos ir regėjimo jutimais. Jis gali būti skirstomas į fizinį, metaforinį, įsivaizduojamą pojūtį ir moralinį. Įdomu tai, kad lyginant su baime ir pykčiu, jaučiant pasibjaurėjimą, širdies plakimo dažnis ne padidėja, o sumažėja. Be to, yra nustatyta, jog moterys ir vaikai yra jautresni jausdami pasišlykštėjimą nei vyrai.
Kaltė ir gėda
Kaltė — gilus tikėjimas tuo, jog padariau kažką, ko neturėjau, arba priešingai — nepadariau kažko, ką turėjau. Dėl to save pradedame laikyti „blogais“ žmonėmis, kas ir yra viena iš kaltės priežasčių. Kaltė yra be galo susijusi su vidiniu savęs vertinimu ir pasmerkimu, visiškai nepriklausomu nuo aplinkinių vertinimo, tuo tarpu gėdos jausmas — su laukiamu išoriniu vertinimu. Gėda dažnai siejasi su elgesiu, kuris visuomenės yra laikomas negarbingu, todėl ją supa slaptumas. Išgyvendamas gėdą, žmogų dažnai apima menkavertiškumo jausmas, liūdesys ar baimė. Negana to, kaltės jausmas gali atsirasti dėl neapykantos, pykčio ar baimės, o taip pat jis gali sukelti ir kitus išgyvenimus — kančią, nerimą, savęs pasmerkimą, nuvertinimą ar apmaudą.
Bejėgiškumas
Dar viena emocija. Bejėgiškumas yra žmogaus nenoras ar negalėjimas prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą. Jis atsiranda tuo metu, kai žmogus mano, jog bet kas, ko jis bandys imtis, bus bevaisis. Iš tiesų, tai labai žalinga emocija, kadangi nuolat tikėdamiesi blogiausio, labai apribojame savo galimybes.
Pavydas
Kuomet matome, kad kitas turi tai, ko mes neturime, bet norėtumėme, patiriame pavydą. Jis kyla dėl nepalankaus socialinio lyginimo ir minėto bejėgiškumo gauti tai, ką kitas turi. Įprastai pavydūs žmonės pasižymi menka saviverte, noru valdyti, kontroliuoti ir savintis bei baime prarasti. Verta žinoti, jog kartu su pavydu galime patirti ir kitus jausmus: pažeminimą, pyktį, nepasitikėjimą, abejones ar baimę.
Taigi, tai buvo pagrindinės žmogaus emocijos ir tikimės, jog ši informacija padės lengviau jas atpažinti kasdieniame gyvenime bei su jomis tinkamai susitvarkyti.
