Egiptas
Daugumą su vestuvėmis susijusių reikalų čia tvarko jaunikio tėvai, kurie neretai sūnui patys suranda nuotaką.
Dar prieš priimant vestuvių įžadus nuskamba vestuvių maršas, kurį egiptiečiai vadina „Zaffa“.
Po ceremonijos groja tradicinė egiptietiška muzika, šokėjos šoka pilvo šokį, muzikantai skambina būgnais, pučia ragus, vyksta pasirodymas su ugnimi.
Egiptiečiai tiki, kad bevardis pirštas, ant kurio maunamas vestuvinis žiedas, yra „vein amoris“ - meilės gyslelė, kuri eina tiesiai į širdį.
Marokas
Kaip ir kituose musulmoniškuose kraštuose, tradicinės marokiečių vestuvės trunka nuo keturių iki septynių dienų.
Vestuvių dieną yra tradicija atlikti nuotakos valymo ceremoniją, ji maudoma pieno vonioje, o vėliau jos rankos ir kojos išpaišomos Chna technika. Ši tradicja siekia beveik 200 metų. Šiuolaikinės marokiečių nuotakos tęsia šią tradiciją patepdamos svečių delnus unikaliu Chna tepaliuku.
Prieš apsivelkant vestuvinę suknelę, kita moteris nuotaką sušukuoja, padažo, padabina papuošalais, papuošia specialiu šydu.
Po vestuvių ceremonijos, kuomet nuotaka tampa naujų namų šeimininke, ji turi tris kartus apeiti aplink savo namus.
Pietų Afrika
Po to, kai nuotaka įžengia į bažnyčią, vyksta malda skirta vestuvių ceremonijai pradėti.
Po žiedų sumainymo, uždegama kunigo palaiminta vienybės-bendros sąjungos žvakė.
Vestuvių ceremonijoje turi būti panaudota 12 simbolių itin svarbių Afrikos kultūroje (vynas, kviečiai, pipirai, druska, karčiosios žolelės, vanduo, puodas ir šaukštas, šluota, medus, ietis, skydas ir Biblijos arba Korano kopija). Kiekvienas iš daiktų simbolizuoja skirtingus meilės ir stiprybės aspektus, kurie jungia dvi šeimas.
Vestuvių šventė tradiciškai vadinama „Karamu“.
Pietų Afrikoje norint pažymėti jaunavedžių gyvenimo pradžią, nuotakos ir jaunikio tėvai neša ugnį-židinėlį-žvakę (neva šilumą iš jų širdžių) iš savo namų į jaunavedžių namus, kur ši ugnis rusens.
Sudanas
Jaunikis pasitinkamas laimę simbolizuojančiu atributu, vadinamu „umbul-umbul“, jis skelbia vestuvių pradžią. Nuotakos motina duoda gėlių girliandą jaunikiui šitaip priimdama jį į naują šeimą. Ji jaunikiui taip pat duoda „keris“, paslėptą padrąsinančią žinutę.
Atvykusį jaunikį apsupa merginos su žvakėmis, kurios melsis ceremonijos metu. Jaunikis ir nuotaka sėdi šalia vienas kito, po skėčiu, priešais įėjimą į savo būsimus namus. Skėtis simbolizuoja pagarbą.
Būsimieji jaunavedžiai lenkiasi ir bučiuoja tėvų kelius, ši ceremonija vadinami „sungkem“. Šitaip yra atsiprašoma tėvų, prašoma jų palaiminimo, prižadama jais rūpintis senatvėje. Šis ritualas vyksta prie fontano. Fontanu tekanti vandens srovė simbolizuoja neįkainuojamą tėvų meilę vaikams.
Būtina sudeginti septynias šluotas, kurios reiškia blogų įpročių atsikratymą.
Jaunikis skelbiamas būsimų namų šeiminku tuomet, kai nuotaka vandeniu išplauna grindis. Vanduo reiškia taiką ir paklusnumą vyrui.
Tėvai nuotaką pamaitina lipniais ryžiais ir specialiai paruošta vištiena. Patiekalas simbolizuoja paskutinį kartą, kai tėvai maitina dukterį.
Pietų metu, jaunieji rankomis turi atplėšti kaip įmanomą didesnį gabalą viščiuko. Kuris atplėšia didesnį, tas neš šeimai didžiausią sėkmę.
Po vestuvių ceremonijos jaunieji apibarstomi gėlių žiedlapiais. Į juos tap pat metami ryžiai, monetos, saldainiai. Ryžiai reiškia gerovę, geltona jų spalva besitęsiančią meilę, monetos reiškia, kad reikia dalintis turtu ir nepritekliumi kartu, saldainiais linkima saldumo ir daugiau gražių akimirkų šeimyniniame gyvenime.
Štai tokios vestuvių tradicijos priimtinos Afrikoje, kai kurios juokingos ar sunkiai suvokiamos, bet žavios ir šiltos, persmelktos gerumu ir viltimi.
