Psichologinės gynybos mechanizmai gali būti apibūdinami kaip tam tikra reakcija į vidinę grėsmę. Tokia gynyba gali tiek pagerinti, tiek ir pabloginti žmogaus elgesį. Taip pat gynyba gali būti išreiškiama mintimis ar veiksmais: fobijomis, ritualais, įkyriomis mintimis, depresija ar agresija, kurie paprastai yra įvardijami kaip simptomai. Taigi, susipažinkime iš arčiau, kokie gi yra tie gynybos mechanizmai bei kaip jie veikia žmogų?
Kas yra gynybos mechanizmai?
Paprastai žmogus gynybos mechanizmus naudoja tuomet, kai nori apsaugoti savo idėją ar savigarbą. Pavyzdžiui, S. Freudas buvo pirmasis, kuris apibūdino šiuos mechanizmus ir juos siejo su vidine ir su išorine kova, kurios tikslas buvo, jog išnyktų emocijų sukeltos kančios. Gynybos mechanizmai itin pasitarnauja ir emociškai sukrečiančiose situacijose, sumažindami jų sukeltas pasekmes ir leisdami žmogui pasijausti geriau. Jie skirti išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo arba jį suvaldyti. Negana to, gynybos mechanizmai gali sumažinti arba išvis pašalinti nerimą, kilusį, suvokus konfliktą, apsaugoti nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo ar vidinių konfliktų. Kaip bebūtų, jie nėra vien gėris, kadangi kai kurie iš šių mechanizmų gali kelti ir pavojų.
Dėl ko susiformuoja gynybos mechanizmai ir kaip jie veikia?
Gynybos mechanizmai gali susiformuoti dėl įgimto temperamento, ankstyvoje vaikystėje išgyventų stresinių situacijų, tėvų ar kitų svarbių žmonių modeliuojamo ar net tikslingai mokomo gynybų pavyzdžio ar net dėl pasekmių už konkrečios gynybos naudojimą patyrimo. Priežasčių yra tikrai ne viena, kaip ir gynybos veikimo principų. Ji veikia nesąmoningai, vaikui bręstant ir formuojantis numatomai sekai, normalioje asmenybėje, streso metu, kuomet yra naudojamos intensyviau, sumažindama neigiamų emocijų patyrimą, autonominės nervinės sistemos pagrindu ar yra perdėtai naudojamos, sietinos su psichoterapija.
Gynybos mechanizmų tipai:
Represija (užmiršti, neprisiminti apie tai). Bene viena pagrindinių psichologinių antrinių gynybos priemonių, kuri veikia kaip motyvuotas aktyvus užsimiršimas. Kai žmogaus gyvenime įvyksta trauminis įvykis ar patirtis, tą akimirką sąmonė nusprendžia, jog būtent ši patirtis jam trukdo ir neturėtume atsiminti visko, kas susiję su tokiu trauminiu įvykiu. Todėl visa tai yra nustumiama į pasąmonės gelmes, užmirštama. Tačiau šioje atminties vietoje atsiranda tam tikra tuštuma, tad psichika bando atkurti įvykį ar užpildyti jį fantazija ar kita tikrove iš gyvenimo, kuri galėtų įvykti tuo pačiu metu.
Išstūmimas (neatsiminti to). Iš sąmonės yra išstumiamos nerimą keliančios mintys, jausmai — neprisimenama to, kas kėlė grėsmę. Pats mechanizmas veikia taip, jog kažkas yra užmirštama, išstumiama iš sąmonės ir žmogaus psichikoje saugoma nuo sąmoningumo.
Neigimas (nepastebėti). Tai tarsi atsisakymas priimti tikrovę ir pripažinti sau to, kas yra akivaizdu. Tarkime, kuomet mus sugraudina tam tikra kito žmogaus replika ar žodžiai, mes dangstomės, jog kažkas įkrito į akį.
Projekcija (apkaltinti). Tai — tikrovės iškreipimas, kai sau nepriimtinus impulsus, troškimus ar jausmus matome kituose žmonėse. Tai procesas, dėl kurio vidiniai reiškiniai yra suvokiami kaip kylantys iš išorės. Tokiais momentais matome, jog draugė visuomet „pavydi“, vyras „piktas“, darbe visi „kelia įtampą“ ir panašiai, nors iš tikrųjų tokie esame mes. Nuolatinis projekcijos naudojimas gali net sukelti paranoją, todėl labai svarbu į tai atkreipti dėmesį ir, jei nesuprantate, ar reaguojate adekvačiai, paklausti apie esamą situaciją aplinkinių nuomonės.
Introjekcija (nežinoti). Šis mechanizmas yra visiška projekcijos priešingybė. Introjekcija pasireiškia tuo, jog išoriniai dalykai yra priimami kaip vidiniai. Gerybinė introjekcija dar ankstyvoje vaikystėje žmonėms užtikrina pradinį susitapatinimą su tėvais, kuomet mes, būdami maži vaikai, tarsi sugeriame visą tėvų elgesį, jausmus ir t.t.. Taip yra sugeriamas meilės ir prisirišimo objektas, todėl jo reprezentacija mūsų viduje tampa mūsų asmenybės dalimi. Kartais visi tie perimti įsitikinimai ar nuostatos gadina mūsų santykį su kitais žmonėmis.
Regresija (gailėtis)
Tai gali būti apibūdinama kaip grįžimas prie ankstesnės vaikiškos stadijos. Tuomet tarsi tampame labai jauni, maži, nebrandūs. Daugelis žmonių šį gynybos mechanizmą naudoja pateisindami save, jog emocijas reikia išreikšti čia ir dabar. Taip yra tarsi paaiškinamas elgesys, kad negerai yra viską laikyti savyje. Kaip bebūtų, visa tai stresinėje situacija tikrai nepadėtų.
Pakeitimas (užpulti kitą). Pakeitimas arba dar nukreipimas yra tuomet, kai pradedami kaltinti aplinkiniai dėl susidariusios problemos. Pavyzdžiui, namuose kyla konfliktas, o žmogus išsilieja darbe — ant kolegų ar klientų.
Izoliacija (nejausti). Afekto izoliacija — tai jausmo atskyrimas nuo veiksmų ir minčių. Pavyzdžiui, vyrai, kurie savo jausmus laiko kaip grėsmę sau, nes tai, jų nuomone, reiškia silpnumą, pažeidžiamumą. Tokie žmonės kituose yra linkę matyti tik naudą ar logišką sprendimą — jie tarsi tampa be emocinio ryšio.
Intelektualizacija (suteikti naują prasmę). Kai žmonės ima kalbėti aukštomis frazėmis, abstrakčiai, lyg norėdami sumažinti įtampą bei geriau kontroliuoti situaciją, jausmus. Tarkime, teisininkas konfliktinėje situacijoje pradeda kalbėti teorijomis, mąstyti filosofiškai.
Sublimacija (transformuoti). Kuomet dėl kultūros ir auklėjimo nepriimtini impulsai yra nukreipiami į socialiai priimtą veiklą, pavyzdžiui, prokuroras kaltindamas nusikaltėlį naudoja šį mechanizmą.
Racionalizacija (rasti pasiteisinimą). Žmonės, naudodamiesi šiuo gynybos mechanizmu, kuria save pateisinančius aiškinimus ir tokiu būdu nuslepia tikrąsias poelgio priežastis.
Atvirkštinis reagavimas (paversti tai priešingu). Kuomet nesąmoningai yra siekiama, jog nepriimtini impulsai būtų pakeisti į priešingą išraišką. Pavyzdžiui, tėvai, susilaukę vaikelio su negalia, gali jausti ne tik begalinę meilę, bet ir pyktį. Tačiau tokią akimirką jie ginasi nuo pykčio ir reaguoja priešingai — dar daugiau rūpinasi kūdikėliu, nė minutės nuo jo nesitraukia ir t.t..
Identifikacija (būk kaip jis, nes kitaip jo neturėsi). Galima sakyti, jog nuo šio gynybos mechanizmo prasideda ir Stokholmo sindromas. Žmonės bando sumažinti jaučiamą nerimą tapatindamiesi su patyčiomis — yra tarsi pagrindžiami kito asmens veiksmai tam, kad būtų galima išvengti kančių, galvojant apie jų padaromą žalą. Tuo tarpu, Stokholmo sindromas yra toks psichologinis reiškinys, kai pagrobimo metu aukos ima jausti teigiamus jausmus jų pagrobėjams, nepaisant to, jog pagrobimo metu yra pavojus jų sveikatai ar net gyvybei.
Fantazija (svajoti). Žmonės mano, kad tai, kas vyksta su jais, priklauso tik nuo jų pačių ir šaltinis yra tik jie patys. Nemanoma, jog kiti taip pat gali daryti įtaką jų gyvenimui. Nors tai ir yra geras būdas pasiekti tikslus, bet laikui bėgant jis negalės sukurti logiškų ir realių priežastinių ryšių, padedančių jam tai padaryti.
Perdarymas. Kai yra atliekami tam tikri ritualai tam, kad būtų galima sumažinti įtampą. Tarkime, tuomet, kai jaučiame stresą, imame lėtai skaičiuoti iki 10, kai ko nors bijome, nusispjauname tris kartus per petį ar pabeldžiame į stalą.
Slopinimas. Šis gynybos mechanizmas yra tuomet, kai yra sąmoningai vengiama galvoti apie nerimą keliančius dalykus, stresines situacijas. Net ir laukdamas operacijos, žmogus gali nuslopinti stresą, galvodamas apie malonius dalykus ar užsiimantis malonia veikla, pavyzdžiui, spręsdamas kryžiažodį.
Taigi, kaip galima matyti, gynybos mechanizmų tikrai yra ne vienas, tad labai svarbu bent didžiąją dalį jų žinoti tam, kad galėtume geriau suprasti, kuomet juos naudojame.
Šaltinis Santuoka.lt
Atgal 2022 02 24Susiję straipsniai
Vidiniai konfliktai — natūralus procesas
Vaidmenų konfliktai — kaip jie veikia mus?
