Netekus mamos, tinkamus žodžius rasti sunku – skausmas per didelis, o žodžiai per maži.
Tačiau nuoširdžiai pasakyta užuojauta gedinčiajam reiškia labai daug: ji primena, kad jis nėra vienas savo sunkią valandą.
Čia rasite trumpų ir ilgesnių užuojautos žodžių, eiliuotų posmų ir praktinių patarimų, kaip reikšti užuojautą teisingai.
Trumpi užuojautos žodžiai
Nuoširdžią užuojautą nuo viso kolektyvo.
***
Ilsėkis ramybėje. Visada liksi mūsų širdyse.
***
Mylime... prisimename... liūdime.
***
Su skausmu ir liūdesiu palydime Tave.
***
Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
***
Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
***
Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą. Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.
***
Nuėjusi savo gyvenimo kelią, ilsėkis amžinoje ramybėje.
***
Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga. Brangiausi žmonės eina ir palieka, tačiau nuo jų nusidriekia šviesa ir atminty gyvi išlieka.
***
Nurimo gera širdis, ilsisi darbščios rankos.
***
Su liūdesiu palydime į paskutinę kelionę.
***
Mirtis – kelias į amžinybę.
***
Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkis ramybėje.
***
Nelaimė net nepasibeldusi apsilankė, paėmusi tai, kas brangiausia, paliko skausmą širdyse. Žinokit, gedim su Jumis.
***
Išėjus artimam žmogui lieka tuštuma. Tegul ją bent akimirkai užpildo nuoširdi atjauta ir paguoda.
***
Ilgesni užuojautos žodžiai
Mes negalime užpildyti Jūsų netekties, bet norime pasidalinti Jūsų skausmu. Mes negalime pakeisti lemties, bet norime palengvinti jos kelią. Mes negalime įveikti būties, bet norėtume padėti savo buvimu.
***
Labai užjaučiame Tave netekties valandą. Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę, bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai, o žodis „niekada" vis žeidžia tolstant praradimui.
***
Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis. To sopulio niekam neišmatuoti. Gyvybės kainą žino tik mamos širdis, kuri nemoka imti, o tik duoti.
***
Žmogus – tik žemės svečias, ir turi jis sugrįžt namo. Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, kuriuo negrįžta niekas atgalios.
***
Amžiams užsimerkė Tavo akys, lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.
***
Nebeišgirsite jau Mamytės balso, tik atminty paliks jos žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos, ir paliko vien sielvartas širdy.
***
Gyvenimas negailestingas, nežiūri amžiaus, nei jausmų. Į amžinybę pasikviečia brangiausius mums ir artimiausius iš visų. Norėtume pasidalinti tuo skausmu.
***
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, kad sielvartą sušildytų, paguostų, gyventi šauktų vėl be sopulio širdy ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.
***
Visada mama liks su Jumis, nors žodžiais ir neprakalbės. Pavasarį – žieduos švelniuos, rudenį – lapų šlamesyje.
***
Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu, bus vėjeliu ir plaukus sušukuos. Bus skarele, kai ašara nurieda, ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.
***
Eiliuoti užuojautos žodžiai
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų.
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.
***
Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka.
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.
***
Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.
***
Ilgas kelias dar buvo keliauti,
Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
Bet nebaigtą jį palikai.
***
Užsidegė žvaigždė ir vėl užgeso,
Dangus tik žėri amžinai.
Tu sušukai – esu, mes esam,
O aidas atkartojo – kaip trumpai.
[J. Aistis]
***
Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj ji ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.
***
Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.
***
Netektis. O gal žvaigždė?
Išsivedė brangiausią žmogų.
Lemtis. O gal gyvenimas?
Paliko begalinį skausmą.
***
Tokia žmogaus lemtis –
Plykstelėti ir vėl užgęsti.
Tokia žemiška būtis –
Savo artimųjų netekti.
Liūdim kartu.
***
Laša sielvartu geltonos žvakės
Ir eglišakėm pakvimpa netektis.
Per anksti užgeso mielos akys,
Per anksti nustojo plakt širdis.
***
Žydinčiu sodo taku
Iškeliavai, mama, iškeliavai,
Tavo meilės kupinos sodžiaus kerčios
Tyliai šnabždės: „Mano vaikeliai, mano vaikai..."
[Justinas Marcinkevičius]
***
Tu niekados, o rytuose vėl saulė kelsis,
Tu niekados, o tūkstančiai žiedų žydės,
Tu niekados... Ir šitas liūdnas balsas
Pravirkdo žemę, žiedus ir žvaigždes.
[Bernardas Brazdžionis]
***
Ar liūdnesnio kas būti galėtų
Už likimą žmogaus šioj nakty.
Jo gimimas toks ilgas ir lėtas,
O mirtis nelaukta ir staigi.
[Vytautas Mačernis]
***
...žmogus išeina
taip pat, kaip svečias,
kurio tu laukei
ir kuris paliko išeidamas
gražų prisiminimą...
[A. Drilinga]
***
Kas yra gyvas savo mylimųjų atminty,
Tas nemirė – jis tik toli.
[Imanuelis Kantas]
***
Kaip teisingai reikšti užuojautą?
Užuojauta – ne formalus ritualas, o nuoširdus dalyvavimas kito skausme. Gedintysis tikrai jaus skirtumą tarp tuščių žodžių ir tikros atjautos, todėl svarbiausia – nuoširdumas, o ne tobulai suformuluotos frazės.
Vietoj sauso „užuojauta" geriau sakyti asmeniškiau: „Užjaučiu", „Mano nuoširdi užuojauta" arba „Be galo gaila, kad Tau tenka tai patirti." Jei trūksta žodžių, galima tiesiog pasakyti: „Norėčiau rasti tinkamus žodžius, bet esu šalia, kad išklausyčiau." Kartais visai nereikia žodžių – užtenka rankos paspaudimo, apkabinimo ar tylaus pabuvimo šalia.
Jei norite iš tiesų padėti, geriau vengti neapibrėžtų pažadų kaip „Jei reikės pagalbos, sakyk" – tokie žodžiai dažnai lieka tik žodžiais. Kur kas veiksmingiau pasiūlyti konkretų dalyką: „Aš pasirūpinsiu maistu", „Ar galiu atvežti kavos?" ar „Prisidėsiu prie išlaidų."
Atsisveikindami su mirusiuoju, artimieji nori girdėti gražių žodžių apie išėjusįjį – prisiminimų, bendros patirties, to, ką mirusysis reiškė jums.
Ko vengti reiškiant užuojautą?
Netekties skausmą išgyvenantis žmogus žodžius suvokia kitaip nei įprastai, todėl net geranoriška užuojauta gali skaudinti, jei suformuluota neteisingai.
- Neguoskite ateitimi. Frazės kaip „Laikas gydo", „Gyvenimas tęsiasi" ar „Greitai grįšite į įprastą gyvenimą" gedinčiajam skamba kaip raginimas nustoti gedėti. Šiuo metu jis negalvoja apie ateitį – dar nė nepatikėjo, kad mamos nebėra.
- Nedrauskite žmogui išlieti emocijų. „Neverk, mama jau ramybėje" ar „Reikia būti stipriam dėl šeimos" – tokie žodžiai tarsi atima teisę išlieti jausmus. Gedėjimas po mamos mirties yra natūralus procesas, o ašaros – ne silpnybės ženklas.
- Neieškokite pozityvaus aspekto. „Gerai, kad bent nesikankino" ar „Ji nugyveno ilgą gyvenimą" – net jei tai tiesa, tokios frazės skausmo nesumažina. Gedintysis neteko mamos, ir jokia aplinkybė to nekeičia.
- Neieškokite kalto. „Jei būtų anksčiau nuvežę pas gydytoją..." – tokie žodžiai sukelia papildomą kaltės naštą žmogui, kuris ir taip kenčia.
- Nekalbėkite apie save. „Kai mirė mano mama, aš taip pat labai sunkiai išgyvenau..." – tokia užuojauta dėmesį nukelia nuo gedinčiojo ant jūsų. Kiekvieno skausmas unikalus ir nepalyginamas.
- Nevartokite tuščių šūkių. „Mama visada bus su tavimi širdyje", „Tu stiprus, atlaikysi" – net jei mintis gera, tokie žodžiai gedinčiajam nepadeda.
