Jurgita ir Ruslanas. Nuotaka – kalėdinė dovana!

 

Maždaug po metų, Valentino dieną, Ruslanas man pasipiršo. Didelių ceremonijų nebuvo, mano džiaugsmui ant kelių nesiklaupė – tiesiog įteikė gražią raudoną dėžutę ir kai ją atidariau pasiūlė pasimatuoti. Pamačiusi žiedelį, labai apsidžiaugiau ir, žinoma, kad jį užsidėjau. Manęs klausti nė nereikėjo, o Ruslano žodžiai buvo: „Na štai ir viskas, būsi mano žmona“. Dar po metų pradėjome planuoti mūsų šventę. Vestuves suplanavome per keturis mėnesius, sakyčiau gana sklandžiai ir greitai. Buvome užtikrinti tuo, kad norime vestuvių birželio mėnesį. Atsivertę kalendorių labai greitai išsirinkome ir dieną – birželio antrąją.

 

 

 

Draugystės pradžioje bevaikštinėdami senamiestyje aptikome Dievo gailestingumo šventovę, kuri mums pasirodė labai jauki. Tada tik pakalbėjome, kad būtu gražu čia susituokti. Išsirinkę šventės datą, labai džiaugėmės, nes ceremonijos vieta jau buvo aiški. Vestuvių rytą ruošėmės atskirai. Ruslanas namuose, o aš viešbutyje. Norėjome vienas kitą pamatyti bažnyčioje ir tas laukimas tikrai buvo jaudinantis. Prie altoriaus tą dieną mane palydėjo tėtis. Dievo Gailestingumo šventovė yra labai maža ir tai suteikė ceremonijai ypatingos magijos, nes mes jautėmės ypač artimi su visais, kurie atėjo pasidžiaugti mūsų susijungimu. Ceremonija buvo nepaprastai graži ir jautri, o kunigo žodžiai tokie gilūs ir įsimintini. Ką jau kalbėti apie vestuvinius įžadus su jauduliu balse ir ašaromis akyse – neišdildoma ir žodžiais sunkiai nusakoma akimirka. 

 

 

Po ceremonijos turėjome laiko bažnyčios  kiemelyje pakelti šampano taures ir išklausyti visus artimųjų, draugų ir kolegų sveikinimus bei pajausti begale šiltų apkabinimų. Tą dieną oras buvo pasakiškas ir išsiskirsčius svečiams vykome į fotosesiją.

 

 

Keletą dienų mano rankinėje gulėjęs žurnalas „Santuoka.lt“ fotografo paieškas palengvino lyg mostelėjus magiška lazdele – darbas, kuris atrodė pats sunkiausias tapo lengviausiu. Jau buvau nusprendusi rašyti fotografams, kuriuos buvau nusižiūrėjusi internete, tačiau staiga prisiminiau žurnalą. Atplėšusi jį, jau pirmuose puslapiuose pamačiau nuotraukas, kurias darė „Nerijus & Gintarė photography“ – supratau, kad būtent tokios turėtų būti ir mūsų vestuvių nuotraukos. Nusprendžiau iš karto parašyti. Tai buvo pirmas ir paskutinis laiškas fotografams, nes atsakymas buvo – laisva! Labai džiaugiamės ne tik profesionaliu fotografės darbu, nuoširdžiu bendravimu, kurį gyrė net ir svečiai, bet ir širdžiai mielomis vestuvių nuotraukomis. Vienintelis dalykas, kurio gailimės – kad fotografę turėjome ne visą vakarą. Tad daug gražių akimirkų liko tik mūsų prisiminimuose.

 

 

 

Vienas iš sunkesnių darbų buvo vestuvių vietos paieška. Norėjome, kad tai būtų graži, elegantiška vieno vakaro šventė mieste, kad visiems artimiesiems ir draugams būtų patogu. Sudarę svečių sąrašą pradėjome paieškas. Tačiau visos vietos, su kuriomis susisiekdavome, jau buvo užimtos. Vieną dieną Ruslanas pasiūlė „La Villa Royale“, įsikūrusią Trakuose – buvau labai sužavėta tiek pačia vila, tiek ja supančia aplinka. Laikėme kumščius, kad mūsų šventės data būtu laisva. Vieta mums patiko dar labiau kai nuvykome jos apžiūrėti – tuomet nusprendėme, kad viskas vyks būtent ten ir planuota vieno vakaro šventė virto į dviejų dienų.

 

 

Šventės vietos dekoravimą patikėjome „Renginių namams“. Merginos viską papuošė, rūpinosi svečių susodinimo planu, kėdėmis, stalais, staltiesėmis, žvakėmis, saldžiu stalu ir mano gėlių puokšte. Dar ilgai prisiminsiu mūsų susitikimą, kuris truko net dvi valandas – jaučiausi lyg paplepėjusi su geriausiomis draugėmis.

 

 

 

Vestuvinės suknelės paieškos truko labai trumpai ir nesukėlė įtampos. Nusprendžiau ją siūtis. Apžiūrėjau sukneles internete ir supratau, kad nei viena man nepatinka. Norėjau subtilios, elegantiškos suknelės, kuri patiktų mano būsimam vyrui. Tad su niekuo daugiau nesitariau –  tik su juo. Žinoma, suknelę, jis pamatė tik bažnyčioje. Tačiau kartu galvojome, kaip ji turėtų atrodyti, ieškojome pavyzdžių internete, braižėm eskizus. Pasinaudojau draugės patarimu suknelę siūtis „Made by Jovita Valaite“. Iš Jovitos gavau daug patarimų, kaip, ką ir su kuo derinti, kokias medžiagas rinktis. Esu be galo dėkinga jai už nuoširdumą ir profesionalumą. Tą dieną jaučiausi puikiai, nes suknelė buvo skirta būtent man.

 

 

Taip pat džiaugiamės ir Ruslano kostiumu, kurį jis išsirinko parduotuvėje „Pierre Cardin“. Esame dėkingi konsultantėms, kurios puikiai atliko savo darbą ir patarė dėl dydžių bei spalvų. Labiausiai esu joms dėkinga dėl to, kad sugebėjo įkalbinti Ruslaną pasipuošti kaklaraiščiu, kurio jis labai nenorėjo.

 

Makiažą ir šukuoseną patikėjau „Make my day“ makiažo dirbtuvės specialistėms. Rūta Grigonė atliko makiažą, o Žaneta šukuoseną. Renkantis šukuoseną man labai pagelbėjo draugės patarimas – ji sakė, kad šukuoseną reikėtų rinktis pagal tai, kaip šukuojiesi plaukus kiekvieną dieną. Savo šukuosena džiaugiuosi, nes jaučiausi labai patogiai ir buvau savimi.

 

 

 

Svečiai, laukdami mūsų sugrįžtančių iš fotosesijos, turėjo progą susipažinti vieni su kitais bei pasivaišinti gardžiais užkandžiais ir gėrimais. Laukimo metu su momentiniu fotoaparatu svečių padarytos nuotraukos paliko gražių prisiminimų tiek mums, tiek jiems.

 

Vakaro kulminacijai pasirinkome gintaro dulkes – buvo labai smagu ir kartais juokinga, kai kas nors meta savo dulkes, sako palinkėjimą ir nepataiko arba ugnis visai nepakyla. Taip pat vakarą papuošė šaltosios ugnelės bei fejerverkai. Šventė mums buvo labai jauki, nuoširdi ir brangi – esame nepaprastai dėkingi visiems, kurie buvo šalia ir ją tokią padarė.