Ant kurios rankos nešioti sužadėtuvių žiedą?

Sužadėtuvių žiedą vienas kuris iš poros – dažniausiai vyras – dovanoja savo antrajai pusei, jai pasipiršdamas. Vakarų kultūroje sužadėtuvių žiedus, inkrustuotus deimantais ar kitais brangakmeniais, dažniausiai nešioja moterys, tačiau kitose pasaulio šalyse abi poros pusės viena kitai dovanoja sužadėtuvių žiedus, kurie santuokos ceremonijos metu šventinami ir paverčiami vestuviniais žiedais.

Vakarų Europoje sužadėtuvių žiedas dažniausiai maunamas ant kairiosios rankos bevardžio piršto, tačiau ir ši taisyklė turi išimčių. Štai europiečiai vestuviniams žiedams renkasi dešiniosios rankos bevardį pirštą, o Jungtinėse Amerikos Valstijose daroma priešingai – po ceremonijos ant kairiosios rankos atsiduria du žiedai – sužadėtuvių ir vestuvių. Tokia tradicija populiarėja ir Lietuvoje – dažnas kairę ranką žiedui nešioti pasirenka dėl patogumo arba derina du žiedus ant vieno piršto.

Jungtinės Valstijos į Europą „atnešė“ ir dar vieną madą – pasižadėjimo žiedus (angl. promise rings). Dažniausiai tokius renkasi labai jaunos ir religingos poros, kurios dar neturi galimybės įsigyti prabangesnių sužadėtuvių žiedų. Pasižadėjimo žiedas reiškia, kad pora į savo santykius žiūri rimtai, planuoja vestuves tolimoje ateityje, tačiau nekels jų artimiausiu metu (dėl amžiaus, finansinių galimybių ir kitų priežasčių).

Sužadėtuvių žiedų istorija

Nors kai kurie istoriniai šaltiniai sužadėtuvių žiedų prototipų aprašymų ar paminėjimų randa jau senovės Egipto ir senovės Graikijos istorijoje, patikima informacija apie tokią reikšmę turinčius papuošalus priskiriama tik senovės Romos imperijos metams. Senovės Romoje būsimajai nuotakai būdavo dovanojami du žiedai – vienas auksinis, kurį ji dėvėjo viešumoje ir vienas geležinis, kurį jį nešiojo dirbdama buities darbus. Tokią privilegiją turėjo tik politikai, oficialūs valstybės valdytojai, aukštuomenės ponai, vėliau ir visi laisvieji imperijos piliečiai.

Tais laikais prasidėjo mada sužadėtuvių žiedą nešioti būtent ant kairiosios rankos bevardžio piršto – manyta, kad plaštakoje būtent toje vietoje yra kraujagyslė, kuri veda link širdies. Pirmą kartą „meilės vena“ arba vena amoris lotyniškai, buvo paminėta romėno Aulo Gelijaus knygoje „Antikos naktys“, o tokią romantišką teoriją labiausiai išpopuliarino XVII a. gyvenęs ir kūręs Henris Svinburnas (Henry Swinburne) veikale „Santuokos kontraktas“. Tais laikais sužadėtuvių žiedas būdavo įtraukiamas į nuotakos „kainą“, kurią tėvai nustatydavo jaunikaičiams, norėjusiems vesti jų dukteris. Būsimasis jaunikis tokį užstatą palikdavo iškeliaudavęs į karinius ar kitus pavojingus žygius – tėvai gavę užstatą netekindavo dukters už kitų damos rankos prašytojų.

XX a. nustatė žiedo kainą

XX amžiuje, jei tik galėdavo sau leisti, tipinis vakarietis vyras, sugalvojęs pasipiršti savo mylimajai, sužadėtuvių žiedą rinkdavosi slapčia ir išleisdavo bent vieną savo atlyginimą. Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir Vakarų Europoje – šalyse, kuriose dažniausiai sužadėtuvių žiedą dėvi tik moteris – jaunosios sužadėtuvių proga kartais dovanoja dovanas savo būsimiems jaunikiams – laikrodžius, sąsagas ar kitas prabangos dovanas.

Sužadėtuvių žiedo kaina, kaip ir didžiosios dalies juvelyrinių dirbinių, dažniausiai priklauso nuo naudojamų medžiagų ir žiedo dizaino – koks metalas pasirenkamas, brangakmenis ir paprastas akmuo, ar tai yra dizainerio darbas ar žiedas, įsigytas juvelyrinių dirbinių parduotuvėje. XX a. reklamose išpopuliarinta nuomonė, kad sužadėtuvių žiedą turėtų inkrustuoti deimantas, gaji iki šiol. Tiesa, geltonasis auksas užleidžia savo pozicijas baltajam auksui, renkantis žiedo metalą.

Anksčiau minėta teorija, kad vyras sužadėtuvių žiedui turėtų išleisti bent vieną savo atlyginimą, kilo iš „De Beers“ juvelyrikos salono reklaminės kampanijos. Tuo metu pasaulyje siaučiant karams, labai sumažėjo deimantų pardavimai, todėl „De Beers“ nusprendė grąžinti jų populiarumą į rinką, teigdami, kad deimantas ant jo mylimosios rankos parodo vyro finansines galimybes ir įsipareigojimų rimtumą. 2015-ųjų metų statistikos duomenimis, amerikietis pirkdamas savo damai sužadėtuvių žiedą vidutiniškai išleisdavo nuo 1000 iki 4000 dolerių. Beje, kai kuriose JAV valstijose vis dar galioja įstatymas, kad jei viena iš poros pusių nusprendė nutraukti santykius ruošiantis vestuvėms, ji turi atlyginti kitai pusei sužadėtuvių žiedo ir kitų pasiruošimo ceremonijai kainą. 

Įdomybės

Ir pabaigai, keletas įdomybių. Štai Skandinavijos šalyse sužadėtuvių žiedus populiaru nešioti ne tik moterims, bet ir abiem poros pusėms. Dažniausiai tai būna paprasti aukso žiedai, kurie primena mūsiškius vestuvinius žiedus, o jų vestuviniai žiedai panašūs į tradicinius europietiškus sužadėtuvių žiedus.  

Per vadinamuosius keliamuosius metus (kai vasario mėnesyje skaičiuojame 29 dienas), Jungtinėje Karalystėje moteriai priimtina pasipiršti savo antrajai pusei. Šis dažnai keistoku laikytas paprotys pastaruoju metu tapo toks populiarus, kad kai kurie britų juvelyriniai salonai pradėjo siūlyti sužadėtuvių žiedus vyrams, taip pat inkrustuotus brangakmeniais, tik „vyriškesnio“ dizaino. Šalyse, kuriose abiem poros pusėms įprasta nešioti sužadėtuvių žiedus, pastarieji dažniausiai paprastesni, dažnai nesiskiriantys vienas nuo kito.

Nuotraukos: freepik.com

Šaltinis: Santuoka.lt

Susiję straipsniai

Kada jaunieji turėtų palikti vestuvių šventę?

Vestuviniai įžadai - kam jų reikia ir ką svarbu žinoti?

Kodėl nereikėtų fotografui duoti vestuvių nuotraukų sąrašo?